Modsų parduotuvės ir renginiai nebuvo prieinami kiekviename rajone, taigi modsams reikėjo būdo keliauti. Automobiliai buvo per brangūs, o motociklai pernelyg nešvarūs. Tačiau motoroleris buvo tobula alternatyva – nebrangus, švarus ir svarbiausia – prisidėjo prie įvaizdžio. Jau 1958 m. modsai važinėjo itališkais motoroleriais. Lambrettos buvo labiau mėgiami modsų nei Vespos.

Kad motoroleris atrodytų naujai kiekvienais metais, tapo svarbu jį pastoviai atnaujinti. Besaikiai chromo priedai ir specialūs dažymo darbai tapo būdu išlikti minios priekyje. Modsai kreipė dėmesį į bet kokį aksesuarą, kurį jie galėjo pritvirtinti prie motorolerių. Visi šie priedai mažino motorolerio greitį, tačiau tai modsams nerūpėjo, kadangi greitis nebuvo jų prioritetas – kuo lėčiau judi, tuo daugiau žmonių tave pamato. Atsidarinėjo motorolerių parduotuvės, kurios aptarnavo motorolerių modsus. Pavyzdžiui, Eddie Grimstead 1960 m. vidury Londone atidarė dvi parduotuves, kurios specializavosi motorolerių atnaujinime.

Modsai dėvėjo skrandas su gobtuvais, kad apsaugotų savo brangius drabužius, kol važiuoja motoroleriu ir netgi turėjo savo teisingą važiavimo būdą: iškišti kojas 45 laipsnių kampu, sėdintysis užpakaly laiko rankas sau už nugaros ir palinksta atgal. Žalia karinė skranda, džinsai tapo motorolerio „berniuko“ uniforma. Aprangos panašumas ir grupės motorolerių vairuotojų, iš pažiūros darė modsus organizuotesnius, mobilesnius ir grėsmingesnius. Motoroleris – istoriškai garbinga transporto priemonė – buvo paversta grėsmingu grupinio solidarumo simboliu.

Šis vienybės pojūtis vedė į grupinį smurtą ir vandalizmą. Interviu su Steve Mann atskleidžia motorolerio „berniuko“ požiūrį: „Aš buvau modsas vietovėje, kur buvo įprasta kiekvieną naktį ką nors sumušti. Aš turėjau daugybę motorolerių: LD125, LI 150, SX200, TV175 — visas Lambrettas. Visos labai apdaužytos ir netinkamos važinėti. Vykdavau į keliones, mėtydavau kėdes į žmonių langus, organizavausi į gaujas prieš rokerius, kai jų būdavo vienas ar du, o mūsų mažiausiai 100. Aš neuždirbau pakankamai, kad investuočiau į drabužius, daugiau investuodavau į veidrodėlius ant motorolerio, papildomus chromo priedus. Baigiau mokyklą 1966 m., pradėjau studijas ir nusprendžiau mesti savo gyvenimo būdą, kadangi gavau darbą vietiniame laikraštyje“.

1964 m. motoroleris nuvedė modsus į gėdą Pietų Anglijos paplūdimiuose. Britų spauda ir televizija sekė modsų įvaizdį ir stebėjo jų „siautėjančio sambūrio“ įvaizdį pakrantės kurortuose Pietų Anglijoje.

Innocenti finansuoto renginio metu pasirodė pranešimai žiniose apie žiniasklaidos numylėtinių modsų smurto ir vandalizmo akcijas. Vespa ir Lambretta klubai iš karto išreiškė savo nepritarimą spaudai. Situacija kurortuose toliau blogėjo, kurią apvainikavo Braitono mūšis 1964 m. Posakis „socialinė motorolerizacija“ anksčiau sukeldavo vyresniųjų masių sambūrio įvaizdį. Dabar tai pasikeitė į daug grėsmingesnio sambūrio įvaizdį – jaunimo armiją, kuri iš minios neišsiskiria kaip individualybės, galinti vykdyti koordinuotus vandalizmo aktus. Modsai ir motorolerių klubai, Braitono mūšis buvo susiję ir drauge tarpusavy prieštaraujantys. Po „socialinių aspektų“ atėjo „antisocialiniai“.

Paplūdimio konfliktai tuo metu kėlė nerimą, tačiau dauguma teoretikų sutinka, kad šių įvykių nušvietimas spaudoje sukurstė ir vėlesnių susidūrimų tarp modsų ir rokerių aistras. Bendra smurto ir vandalizmo apimtis nebuvo didelė, bet šie įvykiai buvo paskelbti nacionalinėje spaudoje pirmuose puslapiuose kaip itin reikšmingi. Daily Mirror ir Daily Express laikraščiai buvo itin iškalbingi ir negailėjo pykčio, istorijų apie „teroro dieną“, kurios metu visas miestas buvo nuniokotas plėšikiškų modsų, apsėstų noro griauti.