Šiuolaikinėje eroje pakuotė ir marketingas tapo svarbia visų rūšių produktų dalimi; auga spaudimas dizaineriams sukurti „produkto identitetą“ ir „įvaizdį“. General Motors sėkmingai kūrė Ford stilių ir vykdė marketingą, tą patį darė ir Citroen. Su italų dizainerių pagalba motoroleris tapo nepasiturinčio žmogaus Mersedesu, keliantis pagarbą, tačiau prieinamos kainos, madingas, tačiau praktiškas.

Marketingo srityje kuriant reklamos kampanijas dirbo geriausi dizaineriai, tokie kaip prancūzas Savignac. Dailininkai ir rašytojai skleidė laisvės, visuomenės, malonumų, artumo su gamta vertybes, kurios buvo ir Vespos filosofijos pagrindas.

Motorolerio reklama dažnai demonstruodavo patrauklią jauną moterį arba porą. Vespos buvo apsuptos troškimų simbolika, gražiais jaunais sužadėtiniais, jaunomis mergaitėmis – kino ir scenos žvaigždėmis. Hebdige pateikia Lambretta reklamos analizę: berniukas įdėmiai žiūri pro parduotuvės langą į motorolerį, tuo tarpu moteris plauna langą. Pakankamai nesunku pastebėti vizualinę užuominą, kai berniukas žiūri į motorolerį ir į moterį ir suprasti, kad jis nori motorolerio ir moters.

Reklama sukūrė laisvės, visuomeniškumo, atradimų įvaizdį. Įvaizdis buvo taip gerai sukurtas, kad netrukus motoroleriai pasirodė filmuose, knygose ir dainose. Iki 1963 m. Vespa pasirodė apytiksliai 80 filmų. Mažiausiai 40 įrašų minima Vespa. 1963 m. Cetra kvartetas įrašė „Lambretta Tvistą“. Motoroleriai netgi pasirodė kitų produktų reklamose, tokių kaip Samsonite, Algida, Coca Cola, Guerlin, Pan Am. Motorizacija, ypač dvirtačio transporto srityje, buvo apibūdinama ir pristatoma kaip išlaisvinimo (emancipacijos) priemonė. Moterys ir dviratės transporto priemonės tapo bene pagrindiniu šio laikotarpio reklamos leitmotyvu.

Ar tu tai vadinai visuomeniškumu, seksu, ar romantika, motoroleris tai turėjo. 1953 m. žiūrovai stebėjo, kaip Audrey Hepburn and Gregory Peck įsimylėjo ant motorolerio. Žiniasklaida pasigavo šį romantinį idealą ir straipsniuose New York Times laikraštyje, American Mercury ir Popular Science pabrėžė „socialinius“ motorolerių aspektus: „ji važiuoja moteriškai grakščiai ir apsinuoginusi, o jis važiuoja tyčia šiek tiek kratydamasis, kad ji stipriau jį apkabintų“. Umberto Eco savo romane „Uždraustas vaisius“ aprašo savo mokyklos laikų kelionę motoroleriu. „Motoroleris traukė jį tolimų kraštų ir nakties pasimatymų įvaizdžiu. Jis stebėjo jos ilgą, gražiai krintantį sijoną, kai ji tvirtai laikėsi vairuotojo, sėdėdama ant Vespos, kuri pralėkė pro šalį ir dingo. Vespa skriejo karališkai.“